tyčiojimas

týčiojimas sm. (1) KII234, KŽ; R148, MŽ, MŽ195, Vd, týčiojimos ind. Krš → tyčioti: 1. N, KII234, KŽ. 2. Ypatiška laimė, rodos, lyg tyčiojimas iš žmonių didžiausios nelaimės rš. | refl. Rtr, NdŽ, KŽ, V.Kudir: Týčiojimasis iš ko DŽ. Teužmirštie nustotą rūtų vainikėlį, tegu nebegirdi žmonių išjuokimo, tyčiojimos LzP. Mes draudžiame bet kokį tyčiojimąsi iš piliečių religinių jausmų rš. Argi aš čia, savo namuose, galėjau pakęsti to gražeivos tyčiojimąsi! rš. Daugiau kūrinių yra apie kvailą poną ir tyčiojimąsi iš jo, apie jo apgaudinėjimą LTsIV27. \ tyčiojimas; pasityčiojimas